Sausio 4-ąją gimiau sovietų okupuotoje Lietuvoje, staliaus ir namų šeimininkės šeimoje. Buvau jų pirmagimė. Lietuva nepriklausomybę atkurs 1990-aisiais.
Kūdikių pasaulis tuomet buvo gerokai paprastesnis. Barškučiui nereikėjo derėti prie patalynės ar interjero. Užteko, kad jis barškėtų.
Mokykloje mokytoja dažnai skaitydavo mano rašinius visai klasei kaip pavyzdį, kaip reikia rašyti. Tačiau tuose pačiuose rašiniuose pridarydavau labai daug gramatinių klaidų.
Aš pati jų tiesiog nematydavau.
Šiandien manau, kad tai galėjo būti lengva disleksijos forma. Tuo metu Lietuvoje apie disleksiją visai niekas nekalbėjo. Nors žinojau, kad gerai rašau, tapti rašytoja man atrodė kaip kitų vaikų svajonė.
Likus keleriems metams iki mokyklos baigimo apie rašymo profesiją net nesvarsčiau.
Tačiau mane stipriai traukė ir piešimas. Todėl uoliai ruošiausi stojamiesiems į Vilniaus dailės akademiją. Daug piešiau, mokiausi kompozicijos ir tvirtai žinojau: studijuosiu grafinį dizainą.
Maniau, kad renkuosi visiškai kitą kryptį.
Pasirodo, nuo istorijų niekur nenutolau. Tiesiog pirmiausia mokiausi jas pasakoti vaizdais.
Baigiau Vilniaus dailės akademiją ir įgijau grafinio dizaino magistro laipsnį. Magistro diplomą gavau pirmoji savo giminėje. Po kelerių metų buvau pakviesta dėstyti Grafinio dizaino katedroje.
Karjera klostėsi puikiai. Tačiau kuo daugiau dirbau, tuo aiškiau supratau: grafinio dizaino gebėjimus galiu auginti darbu, bet įgimto talento šioje srityje turiu mažiau, nei pati norėčiau.
Šis suvokimas mane labai nuliūdino. Kartu supratau, kad turiu būti visiškai sąžininga su savimi.
Palikau sėkmingai prasidėjusią karjerą. Norėjau atrasti sritį, kurioje mano talentas ir pastangos eitų ta pačia kryptimi.
Vienoje Vilniaus kompanijoje įsidarbinau judančios grafikos dizainere. Ten praleidau apie dešimt metų, o mano veikla vis plėtėsi.
Pradėjau nuo judančio vaizdo. Vėliau tapau kūrybos vadove ir prodiusere.
Rašiau scenarijus reklamoms, muzikiniams klipams ir trumpiems filmams. Organizavau filmavimus ir prižiūrėjau visą kūrybos procesą, kad sumanymas taptų tokiu kūriniu, kokį įsivaizdavome.
Grafikos dizainas pamažu virto pasakojimu.
Viešėdama JAV vieną vakarą tiesiog atsisėdau prie kompiuterio. Apie ką rašysiu, dar nežinojau. Tačiau vieną dalyką žinojau visiškai aiškiai:
dabar pradėsiu rašyti knygą.
Po kelių sakinių atsirado ir atsakymas.
Rašysiu tikrą savo istoriją. Apie sugriuvusius santykius, savo pačios pasirinkimus ir tai, kaip galiausiai pavyko viską pasukti visai kita kryptimi.
Tą vakarą dar neturėjau nei pavadinimo, nei leidėjo. Bet knyga jau buvo prasidėjusi.
To neplanavau nei kaip knygos dalies, nei kaip istorijos, kurią vėliau pasakosiu. Tiesiog labai aiškiai pajutau, kad man reikia šios patirties.
Taip prasidėjo 20 dienų badavimas. Tuo pačiu metu intensyviai rašiau knygą.
Kai iš dienos dingo maistas, joje atsirado stebėtinai daug erdvės tylai, mintims, klausimams, kuriems anksčiau vis pritrūkdavo laiko.
Savo pasirinkimus, santykius ir ankstesnius sprendimus pradėjau matyti daug aiškiau. Rašiau toliau. O visa tai, ką per tas dvidešimt dienų supratau ir patyriau, galiausiai pateko į knygą.
Knygos skyrius pradėjau viešai kelti į atvirą tinklaraštį. Skaityti galėjo visi.
Ir jie skaitė.
Aplink dar nebaigtą istoriją ėmė burtis vis daugiau skaitytojų. Galiausiai sulaukiau pasiūlymų iš dviejų didžiausių Lietuvos leidyklų ją išleisti.
Taip istorija, kuri prasidėjo vieną vakarą Amerikoje be aiškaus plano, kaip pasiekti leidyklą, visgi lengvai ir paprastai joje atsidūrė.
Tąkart rašiau ne apie tai, kas jau nutiko. Aprašiau žmogų, kurio dar nebuvau sutikusi.
Nerašiau apie ūgį ar akių spalvą. Rašiau, kad jo veide matysis atvirumas, sąžiningumas ir nuoširdumas. Aprašiau jo vertybes ir tai, kaip norėčiau jaustis šalia. Failą pamiršau.
Po metų sutikau vyrą. Vėliau netyčia radau seną tekstą ir perskaičiau jį iš naujo. Sutapo viskas. Šimtu procentų. Mes susituokėme. Tekstą paviešinau savo tinklaraštyje.
Kai Lietuvoje pasirodė mano pirmoji knyga, ji iškart pateko į bestselerių sąrašus. Staiga ja susidomėjo ne tik skaitytojai.
Interviu ėmė Lietuvos moterų žurnalai, kvietė televizijos laidos. O LRT „Stilius“ apie mane sukūrė atskirą išsamų siužetą.
„Stilius“ – viena ilgiausiai gyvuojančių Lietuvos televizijos laidų, nacionaliniame eteryje pristatanti ryškias asmenybes iš Lietuvos ir pasaulio.
Dar neseniai knygą rašiau viena prie kompiuterio Amerikoje. Dabar sėdėjau televizijos studijoje ir mačiau savo veidą režisieriaus ekrane.
Pasirodė mano pirmosios dvi knygos.
Atrodytų, logiška būtų buvę rašyti trečią.
Aš pasirinkau kitą projektą.
Šeimą.
Su vyru auginome tris dukras. Gimdymai, kūdikiai, vaikai ir šeimos kasdienybė ilgam užpildė mano dienas. Knygos tuo metu palaukė.
Rašytoja manyje niekur nedingo. Ji turėjo labai ilgą motinystės pertrauką.
Niekada neplanavau rašyti vaikams. Kol vieną dieną mano galvoje atsirado istorija. Pradėjau ją rašyti ir gana greitai supratau: palauk, čia juk vaikų knyga.
Taip atsirado „Mergaitė ir Kristalas“. Panašu, mano knygos pačios nusprendžia, kokios jos nori būti.
Prieš pasirodant antrajai vaikų knygai „Vaikai ir Kristalas“ atidariau išankstinius užsakymus. Kiekvieną knygą buvo galima gauti su mano parašu, asmeniniu palinkėjimu ir vaiko vardu.
Pasirašinėjau šešias valandas.
Pirmą kartą nuo stalo atsistojau po trijų. Pasimankštinau, atsigėriau vandens ir grįžau prie likusių knygų.
Tą dieną parduotų knygų skaičius nustojo būti tik skaičiumi, nes kiekviena jų turėjo vardą ir žmogų, laukiantį mano istorijos.