Pažintis

Mergaitė Lėja gyveno visai gerai. Ji dažnai kalbėdavosi su mama ir tėčiu, visada drąsiai kreipdavosi į juos, kai kažkas gyvenime buvo neaišku. Kasdien išmokdavo naujų dalykų: kaip užsirišti batų raištelius, susipažinti su būsimais draugais ar pakalbinti šuniuką. Lėjai pasaulis atrodė labai įdomus. Toks įvairus – pilnas formų, kvapų ir spalvų. Jame galėjai rasti ir daugybę skirtingų paviršių, kuriuos mergaitė tyrinėdavo savo mažomis rankytėmis.

Katinuko kailiukas labai švelnus, o akmenėlis kietas ir glotnus. Medžio lapas šiugždantis ir šlapias, kai lyja… Lėja smalsiai mokėsi pažinti šią planetą ir jos gausą.

Jai norėjosi nuolat patirti ką nors naujo, ko dar niekada nematė, neužuodė ar neturėjo progos paliesti.

Vieną dieną Lėja susitiko su kristalu. Jis buvo toks gražus ir neįprastas. Tiesiog augo kaimynų sode. Na, atrodė, kad kristalas auga lyg kiti augalai, tačiau iš tikrųjų jis ten stovėjo pastatytas kaip sodo puošmena.

Mergaitė stipriai panoro priglausti ranką prie šio gražuolio, spindinčio išskirtinumu – kažko tokio, ko ji dar niekada nebuvo mačiusi.

Kai Lėjos delniukas švelniai ir lėtai palietė kristalą, ji pajuto, koks netikėtai šaltas yra šis stebuklas. Kaip ledo gabalėlis, nors diena buvo karšta, vasariška ir aplinkui viskas kvepėjo, alsavo, mėgavosi šiluma.

Lėja net nesuprato, kaip iš nuostabos balsu ištarė klausimą:

– Kodėl tu toks šaltas?

– Aš ne šaltas, aš rimtas, – staiga, visiškai nelauktai, savo mintyse ji išgirdo atsakymą.

Mergaitė apsidairė, kas gi čia šnekasi su ja?

Aplinkui nieko nebuvo, tik gražus, atviras visiems kaimynų sodas ir priešais ją – jos ūgio kristalas.

– Tu su manimi kalbiesi? – nedrąsiai ištarė Lėja.

– Ne, tai tu su manimi kalbiesi, – vėl išgirdo mintyse atsakymą.

– Na taip, aš tave pakalbinau pirmoji, – dabar jau tyliai pagalvojo mergaitė.

– Būtent, – atsakė kristalas.

– Tu ir mano mintis skaitai? – vėl ištarė jau daug ryžtingiau ir garsiau Lėja.

– Ne, aš neklausau tavo minčių, nebent jos skirtos tikrai man – kaip tavo žodžiai. Tada aš jas lygiai taip pat girdžiu, kaip ir žodžius. Aš bendrauju mintimis. Man nėra svarbu, ar tu savo pasvarstymus ištari balsu, ar juos skiri man negirdimai. Gali atrodyti, kad su tavimi kalbu garsiai, bet įsiklausyk geriau, tu mane girdi savo viduje.

– To dar nesu sutikusi šioje Žemėje, – stebėjosi Lėja.

– O taip, tu juk kas dieną sutinki vis ką nors naujo, štai aš šiandien tavo naujas sutikimas, – atsakė kristalas.

– Gerai, dar ne visai viską suvokiu, bet po kurio laiko man paaiškėja daug įvairių dalykų, turbūt tu man irgi tapsi aiškesnis.

– Žinoma, – atrodė, kad kristalas nusišypsojo.

Mergaitė vėl nustebusi apsidairė, norėdama pamatyti tą šypseną. Bet niekur aplinkui jokios šypsenos nebuvo. Tik ošė medžių lapai, kvepėjo gėlės, saulėje blizgėjo sodo takelio akmenėliai ir labai ramiai, labai stabiliai stovėjo nuostabus kristalas įsitaisęs žolėje.

– Tu šypsaisi? – nustebusi paklausė Lėja.

– Taip, šypsausi. Esi man labai juokinga ir aš tau šypsausi, – atsakė kristalas.

– Kodėl aš nematau tavo šypsenos, bet ją jaučiu? – paklausė mergaitė.

– Tu pati pasakei viską visiškai teisingai. Nematai mano šypsenos, bet ją jauti, – pakartojo Lėjos žodžius pašnekovas.

– Čia taip pat tavo mintys, kurias man siunti?

– Ne, tai mano savijauta, kurią siunčiu. Ši šypsena skirta būtent tau ir mintyse aš perduodu jos jausmą. Tą jauseną, kurią skleidžia šypsena, – paaiškino kristalas.

– Aš mažai tesuvokiu, man viskas labai nauja, manau rytoj bus aiškiau. Visada pasidaro aiškiau, kai išsimiegu, – šnekėjo mergaitė.

– Aš taip pat manau, kad rytoj bus viskas daug aiškiau, ypač jei vėl pas mane ateisi ir mes galėsime daugiau pasikalbėti, – pritarė kristalas.

– Mielai ateisiu. Gal reikėtų dar susipažinti, kad galėčiau tikrai pas tave rytoj užsukti? – paklausė Lėja.

– Taip, būtų labai malonu susipažinti. Aš seniai neturėjau draugo žmogaus.

– Kodėl?

– Nes žmonės greitai keičiasi. Jie auga, išvažiuoja ir jų nebesutinku. O aš esu amžinas. Gyvenu šioje planetoje nuo jos atsiradimo pradžios ir turbūt gyvensiu iki pabaigos, – paaiškino kristalas.

– Ar manai, kad ši planeta kada nors pasibaigs?

– Ne, nemanau, bet kažką manyti norisi. Aš irgi ne visai viską suprantu ir kaip tu, mokausi man naujų dalykų, – samprotavo gražusis mineralas.

– Tai koks gi tavo vardas? – smalsavo mergaitė.

– Mano vardas yra Kristalas iš Masinės Kristalų Sąmonės su šviesiai skaidriu atspalviu ir gelsvomis dėmelėmis, – atsakė jis.

– Oi, ar tai vardas? Jame vien nesuprantami žodžiai, – nustebo Lėja.

– To ir tikėjausi. Teks tau pačiai sugalvoti man vardą. Taip mes galėsime lengvai vienas kitą atsiminti, – pasiūlė pašnekovas.

– Gerai, aš pagalvosiu per naktį ir rytoj pasakysiu naują vardą, – pažadėjo mergaitė.

– Nuostabu. Gražios dienos, mergaite Lėja, – atsisveikino kristalas.

– O tu jau žinai mano vardą? – nustebusi paklausė Lėja.

– Žinoma, žinau.

– Iš kur? – stebėjosi ji.

– Kai kurios tavo mintys labai akivaizdžios. Jos tiesiog atviros visiems, aš jas matau. Visi, kurie skaito mintis, žino, kad esi Lėja, – paaiškino kristalas.

– Bet tu sakei, kad minčių neskaitai, – susirūpino mažoji Lėja.

– Taip, asmeninių minčių neskaitau, nebent jos skirtos man arba visiems.

– Hm, esi labai keistas ir labai įdomus. Užeisiu į sodą pasikalbėti rytoj. Gražios dienos, – nusprendė Lėja.

– Ir tau gražios…, mergaite, lauksiu savo vardo. Iki kito susitikimo, – atsisveikino kristalas.

Lėja grįžo namo labai geros nuotaikos. Šiandien tikrai nuostabiai sėkminga diena – ji patyrė kažką naujo ir stebuklingo. Niekada nežinojo, kad kristalai gali bendrauti mintimis ir turi tiek daug ką pasakyti. Nuo naujų įspūdžių svaigo galva, todėl ji panoro pamiegoti, nors dar nebuvo naktis.

Lėja atsigulė ant sofos ir greitai nugrimzdo į sapnų karalystę. Staiga, miegodama, ji krūptelėjo.

– Tu vėl čia? Nebežinau kas vyksta. Aš tave sapnuoju? – priešais save ji matė tą patį kristalą, kuris dabar buvo kiek kitoks. Jis turėjo mažas kojytes ir rankytes, pirmą kartą Lėja aiškiai pamatė jo akis ir šypseną.

– Ar pasikeitei? – labai viskuo stebėdamasi sapne ištarė ji.

– Taip, šioje erdvėje aš galiu daug lengviau keistis nei mums būnant sode, – atsakė kristalas.

– Kaip suprasti, šioje erdvėje?

– Na, tu juk esi šioje erdvėje, tai ir aš joje esu.

– Kokioje erdvėje?

– Tu dabar savo sapnų erdvėje ir aš pirmas atėjau į svečius, nelaukdamas, kol užsuksi pas mane į sodą, – paaiškino kristalas.

– Hm, norėjau pailsėti nuo mūsų susitikimo įspūdžių, o dabar – naujų minčių ir nuovargio tik dar daugiau… – atsiduso mergaitė.

– Atsiprašau, neplanavau tavęs nuvarginti. Man buvo smagu susipažinti, Lėja. Seniai neturėjau draugo žmogaus ir nusprendžiau parodyti, kad mes galime susitikti daug dažniau nei manei. Aš daugiau tavęs nebeblaškysiu, susikaupk į savo poilsį ir primenu, kad sugalvotum man vardą, – plačiai šypsojosi kristalas.

– Gerai, sugalvosiu, dabar jau tikrai svajoju pailsėti.

– Ilsėkis, – kristalas tiesiog ėmė ir dingo.

Mergaitę sapne apėmė smagus šiltas jausmas, kai viskas pamirštama ir apglėbiama stipriu, mylinčiu apkabinimu. Lėja pradėjo matyti aplink save rožinį gėlių kilimą, žydrą dangų, ore skraidančius spalvotus saulės zuikučius, mintys nugrimzdo į labai neprisimenamus dalykus. Ji saldžiai miegojo ant sofos, pasinėrusi į savo sapnų erdves.